grįžtu...

Sveiki,

Grįžtu po ilgų metų. Metų, kurie man atvėrė akis, kurie parodė, kaip atrodo pasaulis iš arti. Gyvenimas - tai ne mamos šiltas glėbys - tikrai ne. Ar matėt kada lauke augantį pomidorą? Tokį vargšą, susigūžusį, nustekentą, suvytusiais pageltusiais susivijusiais lapais, tokį nedaug kyšantį virš žemės, bet vis dar keliantis viršun savo vaisius ir tarsi tyliai sakantis: "...aš galiu..aš vis tiek galiu...".

taip ir aš, vis tariu: "aš galiu", nors aplink viskas vyksta atvirkščiai... "bet AŠ GALIU..."

grįžtu...

Vidiniai vėjai

Pabudau nuo švilpiančio vėjo. Vėjas lėkė baisiniu greičiu. Laužė ir niokojo viską, kas pasitaikė jo kelyje. Lenkė medžius prie žemės, kėlė namų stogus, daužė stiklus, atskyrė žmones. Tačiau aš jau buvau pavargusi ir nepajėgiau atsikelti pažiūrėti pro langą.

Vakar vakare many praūžė škvalas. Dideliu greičiu lėkė mintys, griaudamos ir vėl tik ką atstatytus prioritetus ir norus. Nusinešė viską. Palikdamos vienintelį pėdsaką: "norą nebūti" su daugybe planų ir skolų. Dabar mano viduje vėl styrantys stagarai, o visa kita sumalta ir nublokšta žemyn. Vėl norai ir svajonės pavirto purvu, vėl jas reikės plauti, puoselėti ir auginti. Tačiau visame šiame peizaže viešpatauja "noras nebūti".

Laukimas žudo, nežinia - du kartus!

Dvi dienas laukiau. Laukiau ir nežinojau, kas bus. Laukdama kūriau daug įvairiausių variantų, kol galiausiai sukūriau patį baisiausią . Tai buvo jau ne variantas, o visa baisi istorija. Apgedėjau to ko neteksiu ir tai kas, šiuo metu buvo blogai ir pagerės su laukimu. Nemigau naktį prieš didžiąją dieną, nes laukiau. Rytą jau buvau susitaikiusi. 

Ir štai Tau atsakymas: "Viskas po senovėj, niekas nesikeičia!". Kaip aš jaučiuosi? -  vėl taikausi iš naujo prie realybės. Gedžiu to, kas būtų pagerėja su pasikeitimu nors tai ir baisi istorija.

Koks keistas tas žmogus, kai jis bijo, o paskui verkia, kad neteko. Žmogui pokyčiai reikalingi lėti, kad jis spėtų adaptuotis...

Nesidžiauk radęs - neverk pametęs,- biloja lietuvių liaudies išmintis.

vidinis bulius

Bum-bum-bum bum bum -bum bum...

Erzina? - kasdieniška...

Kiek galima su tuo gyventi? - ilgai...

Ar tikrai? - taip, bet ir lašas po lašo akmenį pratašo.

Ar buvai kada nors supykęs? Tiek supykęs, kad norėjosi daugiau niekada to daugiau nematyti? Kai pyktis valdė, kai sakė įsakmiai, ką turėtum daryti, bet vis gniaužei savy ir kiek galėdamas laikei, kad tik neišsprūstų, nors jis suko Tavo akis į aštrius daiktus vis prašydamas juos griebtis. O Tu susikniaubęs laikei save ir tramdei savy nirštantį bulių, prieš kurio akis šmėžavo raudona skraistė. Baisu buvo išleisti, nes aplink jis gali sugriauti viską. Viską sakydama ir turiu galvoje viską: kambarį, santykius, žmogų, pasitikėjimą ir tikėjimą, kasdienybę ir ateitį, o svarbiausia gyvenimą ir gyvybę. Ar buvo taip, kad nenorėjai gyventi, nes bijojai atimti gyvybę kitam?

Nori būti mano draugu? - nedaryk nieko!

"Nori būti mano draugu? - nedaryk nieko!"

Gal Jums ši frazė ir nuskambėjo keistai, bet taip yra tikrai. 

Man reikia žmogaus šalia, bet aš jį labai atsargiai renkuosi. 

Jei Tu kalbėsi, kai kalbu aš, manysiu, kad neišgirsi manęs.

Jei stengsiesi mane pralinksminti, Tu nesiklausai manęs.

Jei Tu norėsi patarinėti mane, suprasiu, kad nesupranti manęs.

Jei imsiesi padėti, suprasiu, kad gresia man pavojus. 

Jei pulsi glėbesčiuoti, tikriausiai nepajėgsi manęs išklausyti.

Bet jei Tu tylėsi ir būsi šalia, aš jausiuosi saugiai. 
Tu darysi daug dėl manęs.

Mes būsime draugai.

Kartais mane laiko tingiu žmogum, nes aš renkuosi būti.