Skamba žadintuvas. Pašoka iš lovos ir nutildo. Kojos siekia grindis. Galva nunarinta. Apsidairau – šalta. Antklodę ant pečių ir vėl svyru į lovą. Iš kur toks sunkumas? Negi čia mano vieta? Vėl nubundu tik šį kartą nuo to, kad jau suguža į čia visi. Greitai šoku į batus ir pirmyn.
-Labas rytas visoms! – net nemaniau, kad mano tokia džiugi nuotaika – puiki vaidyba! - kaip laikotės? Kaip naktį miegojote? - girdžiu šurmuliuojančius bebundančius balsus, jie visi džiaugiasi matydami mane, bet ar aš džiaugiuosi? Tikriausiai tik šie džiugūs balsai mane laiko.
-Ar jums patogu?
-ta-ta-taip... kada jūs vėl busite pas mus?
-Kitą savaitgalį. Sudie.
Lekiu savo keliais, vos spėju, tik vis dirsčioju į laikrodį, suprantu, kad atsilieku, juk žadėjau daugiau sau nebegulinėti išgirdusi žadintuvo signalą. Na, bet čia jau nėra laiko sau priekaištauti. Sukis!
Skrieju laiptais žemyn, rankose keli maišai ir kašutė. Įdomu, kaip jūs tą kašutę pavadintumėte - lobiu, pamazgom ar pranašu? Bet tai nėra visa esmė. Štai pasineriu į kolidorių labirintus, kur dažnai pirmą kartą patekus nerandi kaip išlįsti, bet kai akis įgunda – viskas labai paprasta.
Na, štai visgi aš spėjau. Grįžtu iškelta galva.
Ilga labirinto tiesioji, tamsus pilkas kolidorius su keliomis spingsulėmis, bet jos te menkai šviečia, tik tiek, kad neatsitrenkti į kitapus skubantįjį. Pajuntu svyruojant žemę ir banguojant sienas. Šiek tiek pristabdau... man pasaulis dažnai atrodo kažkoks keistas, ar pasijuntu iš kito pasaulio. Girdžiu balsus ir maldavimą taip nedaryti. Jie aidi man ausyse. Išpila šaltas prakaitas ir galvoju, kiek esu drąsi pareiti atgal. Sukaupiu visą drąsą, apsidairau ir aplink - į abu galus nieko nematau – taip ir turėjo būti. Paspartinu žingsnį ir lekiu aukštyn laiptais. Štai užuodžiu savo rytinės arbatos kvapą.
Gurkšnoju arbatą, o širdis taip daužosi prisiminus, tai kas atsitiko apačioje. Žūtbūt turiu su kuo nors pasikalbėti, bet su kuo? Štai gal ji tiks? –prieš akis išnyra toji, su kuria labai puikiai sutariame, nors nieks nesupranta, kas mus sieja. Ir aš to nesuprantu.
Galų gale mes patraukiame namo. Žiūriu jai į akis ir mąstau, ar tai tas žmogus, kuris gali pajėgti suprasti mane? Tik staiga nusipurtau ir vėl... vėl išgirdau prašymą: „paleisk!“ dairausi aplink, bet nieko nematau.
-Ei, kas nutiko, kažką pametei? – klausiama žvilgsnį nustačius į mane žvelgia mano „patikėtinė“.
-Ne, tik išgirdau kažką...girdi kažkas skamba,- negi imsiu ir pasakysiu jai čia ir dabar, kas nutiko.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą