Kalėdų seneli...

Sveikas, Kalėdų seneli,

Šią savaitę buvau poliklinikoje ir nustebau pamačius jau papuoštus kabinetus. Tik tada suvokiau, kad jau artėja šventės. Ech...

Ką man reiškia šventės? Tai man vienas liūdniausių klausimų. Šventės - man tai jauki šeimos šventė, kai tarsi visi sustoja ir atsigręžia vieni į kitus. Atrodytų, kad aplinkui žmonės suartėja su savais. Tačiau kaip aš jaučiuosi? Aš nejaučiu bendrumo su savaisiais ir artėjančios šventės man pradeda badyti akis. Šiemet irgi taip pat. Nelabai aš laukiu, nes man tai kelia įtampą. Mielai tuo metu toliau tęsčiau mokslus. Prieš metus per šventes aš stengiausi daugiau dirbti, kad būčiau mažiau namie ir nejausčiau tos graužaties.

Aš nekenčiu dovanų ir stengiuosi vis išsivaduoti iš šių "daiktinių" žabangų. Gal aš nemoku jomis džiaugtis, gal ne to man reikia, o gal aš taip atstumiu žmones?

Bet vis tiek prašysiu šventinio ryšulėlio, kuriame tikiuosi rasti mamos kantrybės ir įsiklausimo bendraujant su manimi, sesers supratingumo ir tolerantiškumo, senukui mano sveikatėlės ir drąsos, bernelio ilgesio ir atvirų jausmų, nerimstančio sąžinės balso, tikėjimo savo jėgom, tvirtybės einant savo keliu.

Į savo ryšulėlį, kurį skiriu Tau, įdedu savo pastangas puosėlėt Šv.Kalėdų dvasią, meilę žmonėms, atvirą širdį, kad sušiltum Tu žvarbią žiemą.

Lauksiu Tavęs praskriejant rogėmis virš mūsų galvų ir tikiuosi pagauti tą spindinčią trapią snaigę, kuri išspaus mano šypseną...

Savyje belaukianti Šv.Kalėdų...