Gražus metų laikas. Po langais kvepia pirmieji alyvų žiedai, kurių kvapą atneša gaivus dar vėsus pavasarinis vėjelis. Tai diena, kai ji labai laukė: ryt jos14-ioliktas gimtadienis. Skambutis į duris. "Sakiau, kad jis ateis.." - nudžiugusi nulėkė prie durų. "Labas!...oi..." - išgąstingomis akimis ji pradėjo trauktis atgal, o jis sėlino pirmyn. Rankoje laikė peilį ašmeninis atsuktą į ją. O štai ir jie, dėl kurių jis atėjo.
Grumtynės, ašaros, baimė, riksmai, maldavimai, kraujas...
Negali jis pamiršti savo buvusios šeimos. Ateina kovodamas, bet nesupranta, kad prabėgo jau 6 metai, o jis tik dabar pasirodė. Visi jau išmoko gyventi be jo, jau išsigydė žaizdas. Jau miega ramiai naktimis, jau negalvoja apie nepriteklių... džiaugiasi, kad namie nebesklando "tas" kvapas...
Bet jis nepasikeitęs. Atėjo permirkęs kvapais ir nesiorientuojantis. Atėjo keršyti, kad jo vietą užėmė kitas. Kaip gaila, kai žmonės taip žemai ritasi, kad tik su antrankiais gali išvesti.
Dabar vėl miegos su baime, vėl bijos grįžti į namus, vėl nedrįs atidaryti durų...
"Kur kas lengviau tapti tėvu nei juo būti" // Vasilijus Kliučevskis
Kažkas pažįstamo... Džiaugiuosi, jog pažįstamas tik 'tas' kvapas, kuris su didelėmis tėčio pastangomis ir mamos pasiaukojimu jau pradeda pasimiršt ... :)
AtsakytiPanaikinti