Kaip aplink viskas buvo juoda ir tamsu, atradau jėgų, bet net sunku suvokti iš kur. Tai buvo labai jau seniai, kai dar sėdėjau mokyklos suole, o mano visos dienos buvo tapačios: mokykla - namai.Buvo labai tamsu. Išėjau, bet nežinau, kur einu. Ėjau ilgai. Ėjau takeliais, kuriais niekad nedrįsdavau eiti. Tuomet jau atrodė, kad nieks nepavojinga. Taip beklaidžiodama atsidūriau ten, kur praeidavau kas rytą keliaudama į mokyklą. Bet man tai buvo atradimas. Eidavau pro šį didingą pastatą, bet niekad nepagalvodavau, kas yra viduj.
Aukštos kolonos, iškilmingi laiptai, o durų įspūdingumas! Bokštų skliautai, stikliniai vitražai languose, puiki akustika viduje ir didelė erdvė, kurioje pasijunti toks mažas, tik mažas pasaulio trupinėlis.
Sėdėjau ir klausiausi tylos. Buvo tuščia - aplink ir viduje. Neatlaikiusi tylos pradėjau šnekėti su savimi. Derėjausi ir prašiau, atleidau ir reikalavau. Kovojau su savimi. Pavargau, išsekau. Atsistojau ir patraukiau durų link. Dar kartelį apsidairiau ir palikau šią erdvę.
Žingsniavau toliau. Kiekvienas žingsnis darėsi tvirtesnis ir aiškesnis. Atrodė, kad atsirado daug atsakymų, bet ar buvo konkretūs klausimai?
Dažnai pražingsniuoju pro šį pastatą, bet nedrįstu užeit vidun. Nežinau, kokios paslaptys ten slypi, bet jaučiu, kad kažkas yra...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą