ar jie kalti?.. o MES?

Dažnai apie tai pagalvoju. Pagalvoju ir kaip jie jaučiasi, bet turbūt sunku nuspėti jų nesaugumą, menkavertiškumą, baimę ir begales kitų jausmų.

****

Tai buvo seniai, beveik prieš 20 metų. Kiemo vaikai išeidavo į lauką ir kai neturėdavo, ką veikti jie susigalvodavo pramogų. Kokios jos? Pasiimdavo peilį ir pasirinkę auką sėlindavo artyn atkišę ašmenis priekin, o žvilgsniu sugaudavo aukos akis. Jie vis sėlindavo artyn ir sakydavo: "Papjausiu Tave". Taip darydavo būrys vaikų. Iš pradžių tik vyresnieji, o vėliau ir jaunesni ir patys mažiausi. Kai kurie šį "egzaminą" išlaikydavo ir neparodydavo baimės akių. Liko tik vienas taikinys.

****

grįžus pasakojau mamai. Pasakojau ir kaimynams kaip jų vaikai "žaidžia". Kokia suaugusiųjų reakcija? - "Nebijok, jie tik vaikai...jie žaidžia..." Niekaip nesupratau, kad tai gali būti žaidimas, niekaip nesupratau, kad galima juokauti, tokiais dalykais ir kaip galima uiti žmogų.

****

Gyveno sau laimingai berniukas. Vakarais jis išdidžiai vesdavo savo šunį pasivaikščioti, buvo draugiškas ir paslaugus. Pakeitė jis mokyklą. Vis dažniau jis būdavo nedrąsus, vis dažniau susigūžęs. Kartais vengdavo kai kurių žmonių, labai bijodavo, kad kas jo nepamatytų su "draugais". Į klausimą: "kas Tau nutiko?" nuleidęs akis atsakydavo: "nieko". Vėliau jis pradėjo skolintis pinigus, bet prašė nesakyti tėvams. Jis jau nebebuvo tas, kas buvo anksčiau. Tik didelės baimės akys, susigūžęs, baikštus, užsidaręs namie, net atjungęs namie telefoną (tai buvo tie laikai, kai nieks nesvajojo apie mobiliuosius telefonus) ir nuolat visiems neįtikinamai kartojantis, kad viskas gerai.

Šį kartą rinkausi variantą netylėti. Pasakiau jo tėvui. Jis sakė:"matau, kad kažkas negerai, bet nesupratau, kas. Dabar padėsiu sūnui". Buvo klibinta mokyklos valdžia, buvo kalbėta su policija. Bet visa tai bejėgiai prieš psichologinį smurtą mokykloje.

****

Įstojau į gimnaziją. Didžiavausi tuo. Grįždama po pamokų ėjau tuo pačiu keliu, tik šį kartą čia stovėjo ir šnekučiavosi "kiemo draugai". Išgirdau nemažai replikų, kam mokausi, kokios juokingos uniformos, kad "knygų graužikai" - neturi ateities ir kokie jie asai ir lyderiai. Tuomet labai išgyvenau, nes man labai buvo svarbu įstoti į gimnaziją. Dabar nelikęs ryškus faktų atsiminimas, tik jausmas, kuris tada mane apėmė.

****

Šiose istorijose dalyvavo dauguma (branduolys) tie patys vaikai ir vėliau paaugliai. Kur jie dabar? Vienas jau savo atsėdėjęs 8m (už kelių senelių nužudymą, su Soboro išniekimą baustas), keli patraukti baudžiamojon atsakomybėn už vagystes, viens apsivogęs užsienyje kali, nė vienas jų nesiekė aukštojo išsilavinimo ir šiuo metu keli šiurpia aplinkinius savo nesuvaldyto elgesio priepuoliais.

****

Vilnijanti patyčių banga per Lietuvėlę mane gąsdina. Man kyla klausimas, kodėl suaugusieji netiki vaikais? Kodėl jais nesirūpina, kodėl nemato jų elgesio pasikeitimų, kodėl nesišneka su jais?

Netikiu, jog visą tai vaikas ar paauglys gali lengvai paslėpti, kad nieks nepastebėtų - tai tik suaugusiųjų BAIMĖ PRISIIMITI ATSAKOMYBĘ.

****

Pagalvok, kaip pats jaustumeisi tokiose situacijose?

Pagalvok, kas būtų jei Tavo vaikas pakliūtų į tokią situaciją?

Pagalvok, ką Tu gali padaryti, kad tam užkirstum kelią? bent vienai menkinančiai frazei? Tai irgi indėlis.

****

Kviečiu pasidalinti atvejais kaip užstojote skriaudžiamąjį,  matėte kaip gija auka ir kitų pastangas padėti aukai.

Jei norite plačiau pasiskaityti ir suprasti, kas tai per problema - skaitykite čia.