Eksperimentas: vidinė tyla

Prieš keletą dienų po ranka pasitaikė žodžiai apie vienatvę:

-Kodėl žmonės paprastai vengia vienatvės? 

-Todėl, kad retas kuris, būdamas pats su savimi, džiaugiasi malonia draugija.

//Karlas Dosi//

Kaip ir žadėjau, seka mano įrašas. Mane šie žodžiai tiesiog suvirpino. Ir tikrai mąsčiau, kodėl dažnai renkuosi vienatvę ir kaip sraigė slepiuosi. Bet man patinka būti vienai. Tuomet esu savo pasaulyje, tuomet nieks nedrumsčia mano minčių, o mane valdo ramybė ir vidinė TYLA. Nemoku apsakyti to jausmo - jis nuostabus! 

Tyloje ir vienatvėje ateina visi atsakymai ir "nušvitimai". 

Tačiau labai keista, kad aplinkiniai mano, kad aš negaliu gyventi be žmonių ir aplinkos, kad esu be galo daug bendraujantis žmogus. Taip, tai moku daryti, bet tai man nereikalinga gyvybiškai. Man gyvybiškai reikalinga TYLA. 

Tie, kurie mane pažįsta, o gal pažins ateity... Žinokite, jei aš būnu TYLOJE tai aš esu aš! ir nesirenku buvimo dėl Jūsų.

Atsakydama Karlui Dosil tvirtai sakau: "Aš džiaugiuosi savo draugija".

Siūlau ekperimentą: Ar kada buvo taip, kad visą dieną tylėtumėte ir tik būtumėte su savimi? Pamėgink. Išjunk telefoną, radiją, TV ir kompiuterį. Pasiimk sąsiuvinį ir išeik pasivaikščioti, o kai norėsi kažką kalbėti rašyk sau dienoraštį, rašyk, ir stebėk save ir tai kas vyksta aplinkui, bet vieno nevertink...

Lauksiu įspūdžių...