žinia...

Namas. Taip sakau, namas, nes nesijaučiu namie. Dar kažko trūksta, kad būtų namai. Atrakinu duris – visi miega. Tyliai įsliukinu. Persirengiu ir tiesiu taikymu taikau į lovą, bet užkliūna akis už kompiuterio. Ilgai negalvojusi įsijungiu tikėdamasi kažką atrasti, bet net nežinau ką. O gal aš ten ieškau “namų”? Juokinga! vartau puslapius, skaitau paštą, o ten tik sausa informacija: susirinkimas, susitikimas, konkursas ir taip toliau. Štai dar ir vienas užsilikęs sveikinimas nuo Šventų Kalėdų. Ir ko ji taip tikisi iš manęs? Man ji tik kolega, bet aš jai daug daugiau... kokia neteisybė!

Šmėsteli mintis: : „daugiau taip nesielgsiu!“

Neradusi „namų“, keliauju į lovą ieškoti bent jau sapnų. Vartausi lovoje ir vis neužmiegu. Dar truputėli pasikankinusi nusprendžiu, kad gana – imu į rankas knygą ir skaitau: „...Neklausk Vėjo, kodėl atnešė – Tave čia, kur esi. Net jei patekai tarp cemento nuolaužų, išleisk šaknis ir gyvenk...“ Vokai svyra ir aš jaučiu, kad septynmyliais žingsniais lekiu tamsiais labirintais, lekiu į priekį ir girdžiu tolimoje balsą: „tai mūsų paslaptis!“. Staiga pašoku ir nubundu. Pasipurtau ir jaučiu, kad visas kūnas suprakaitavęs, drėgnas ir lipnus. Prablaškau miegus, nes matau, kad nieko gero nesigauna: košmarų sapnuoti nenoriu, o laiko irgi ne per daugiausia. Patogiai įsitaisiusi pasikeliu nuo žemės knygą ir vėl mėginu skaityti: „...kažkam Tu esi žinia...“

Aš esu žinia? Aš žinia? Žinia? Na, dar to nesu girdėjusi. Ir pamąstykime, kam aš galėčiau būti žinia? Niekam... na, nebent Tau, tam, kuris skaito šias eilutes.

Ech... ir vėl negaliu skaityti, vėl atsiverčiu knygą, o niekas nevyksta...