Ūkanotas oras, bet nelija, pro ūkanas jau po truputį peršasi saulutė, bet man širdį nė kiek nešilta, o greičiau didelė perkūnija. Pro šalį prabėga rytinis sportininkas, bet, matyt, jis pasiklydęs. Žvilgsnis įsminga priešais į medžio žievę, kuri išvagota laiko. Taip, praėjo daug laiko, bet aš negaliu atsikratyti šių minčių ir pojūčių kaip žalingo įpročio. Aš vis kartoju tas pačias klaidas ir vis pamirštu, kad priklausau sau pačiai, kad aš esu savo šeimininkė. Šmėsteli mintis: „daugiau taip nesielgsiu!“. Taip juk esu jau sau tai žadėjusi, bet kas trukdo man taip ir pasielgti? Negi vis turiu savo gyvenimą aukoti kitiems?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą