Vakaras kuomet skrieja gausa atsiminimų, jie taip lekia viens po kito, kad net sunku spėti. Mintis sustoja ties sapnu. Negaliu patikėti, kad toks sapnas galėjo būti sukurptas mano minčių.
Sapnas: „skamba juodas mobilusis telefonas, kokia įkyri melodija... matyt, dėl darbo juk taip aktyviai jau antra savaitę ieškau jo. Štai galų gale viskas išeina į gerą! „klausau!“ – atsiliepiu džiugiu balsu... tik staiga nusimilkstu visa ir vėl juntu lengvą svaigimą galvos. „Ei! Mažut, ar girdi mane? Kodėl neaplankai? Kodėl nuvylei mane? Aš juk dėl tavęs tiek daug stengiausi...“ dreba rankos, dreba kojos... „Aš tave nuvyliau? Tu manai, kad vertas bent trupinėlio mano dėmesio? Galvok iš naujo! Kad ir maža buvau, bet tikrai atsimenu. Manai, kad mano baimė nieko verta? Kad jei aš negalėjau apsiginti, tai ir visą laiką tylėsiu? Ne! Tikrai ne! Tikrai nelėksiu pas tave, nes aš to nenoriu.”
Pabundu… šlapia, drėgna… o many vyksta dvikova: „daugiau taip nesielgsiu!“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą