Rytas… lauke tamsu, o man vėl reikia eiti, vėl reikia suktis kaip sraigteliui kasdienybėje. Išlipusi iš lovos žvelgiu į ją. Toks keistas jausmas, kad kažkas vyko, bet aš ničnieko neatsimenu. Taip, aš ir vėl vėluoju. Lekiu greitai arbata, kelnės, vonia, dantų šepetukas... palauk palauk... juk jis jau šlapias, vadinasi, jau valiausi dantis. O kodėl aš to neatsimenu?
Tyrinėju veidrodyje savo veidą. Toks iškankintas nuovargio. Keletas pagalvės raukšlių mano veide. Staiga atšoku nuo veidrodžio, prisiminiau! „kišenėje randu raštelį, panašu į sąrašą. Jis kesinasi atimtį jį iš manęs, matyt, kažkas svarbaus yra tame raštelyje. Man dabar jau nedaug reikia jėgų pargriauti šį senstelėjusį vyrą, kurio keliai ir taip linksta. Koks melas! Jis nori būti geras? – ne, tikrai taip nebus! Tiesiu ranką ir įsakau, rašyk! O jį parverčiu ant menčių ir skaitau punktus. Mylėjau vaikus ir jais rūpinausi? Nesąmonė! – tu juos tik išnaudojai ir žadėjai aukso kalnus. Visad prižiūrėjau anūkes – melas! Juk pats jas skriausdavai.
Tokia tuštuma ir tuo pačiu visko tiek daug. Vis laukiu dienos, kai atsirastų pilnatvė ir neapsakomas aiškumas, kas aš esu. Dabar many verda tik piktumas ir pagieža pasauliui. Noriu, prabusti ir džiaugtis. Bet dabar aš keikiu viską, kas yra šalia, o mano pastangos atrodo nepakankamos.
Neatrandu savęs tylos minutėse, kurios pastaruoju metu mane pernelyg dažnai persekioja. Dingsta mintys, jos pasiklįsta tyloje ar tiesiog vakuume.
Tikriausiai jau pribrendo noras susitikti ir jį išvanoti, kad jis man teršia viską, kad naktimis neužmiegu, kad sapnuoju, kad iškrentu, kad jis man vaizduojasi daugelyje kitų veidų, kad noriu daugiau nei turėčiau norėti. Šiukštu man nuo jo... kad greičiau jis lėktų lauk iš mano sapnų, nes juk man reikia gyventi.
„Jūs liksite, su jumis pažais, jus pažiūrės, o mes keliom dienom išvažiuojame ir parvešim dovanėlių. Nori LEGO kaladėlių? – koks vaikas nenorėtų, bet aš suprantu, kad geriau man žaisti kitais žaislais, bet pasirinkimo neturiu. Nekenčių šių žaidimų, kuriuos teks žaisti artimiausias tris dienas, o aplink daugiau nei vieno suaugusio, tik aš, jis ir mano mažoji sesutė...
Atsisėdu miegamajame ant mažos kėdutės, apsikabinu seną nudriskusį meškiną ir mąstau. Trys dienos virs trim mėnesiais, o gal net metais. Kaip gera, vienaaki Miša, kad turiu Tave. Tris dienas žiūrėsiu Tau į akį ir ir įsivaizduosiu, kad tuo metu žaidžiu su tavimi.
Dar tik šešta valanda vakaro, o jis jau nekantrauja sumigdyti mus. Taip, maža aš, bet ar tiek, kad jau man laikas būtų sliūkinti į lovą. Noriu, kad niekad neateitų naktis, kad visad būtų šviesu, kad sesei nereiktų miegoti pietų.
Smarkiai sukandu dantis. Neišleisti nė garselio iki ryto! O kas už tai? Bet tai nieko... Kiti sako, kad paskui ilgai tokie dalykai atsimenami, kad reikia eiti pas psichologus ir taip toliau. Aš tiesiog žaidžiu su meškučiu. Man gera su juo žaisti. Man patinka. O kas ir blogo buvo, tai rytą pabudus, aš jau turiu pamiršti, nes nevalia niekam to žinoti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą