„Ne!“-griežtai nutraukiau viską... o galvoje lavina minčių, kokia reakcija bus, ar tai jau pabaiga, ar dar kažkas gali tęstis, negi viskas sugriuvo?
Pauzė. Pauzė, kuri sako, kad nežinia, kas bus toliau. Tai tik kelios sekundės, bet jos atrodė, kaip visa amžinybė. Žvilgsnis, kuris taip ir sustingo mano akyse. Akyse kibirkštelės ir padėka. Ir štai taip ilgai laukti bent kokie žodžiai: „Aš dievinu Tave!” – nustembu.
Išmokau gerbti save…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą