Rytas… o taip nesinori iš lovos lipti… Čia ir lauksiu popietės. Toks graužimas ir ašaros. Užmiegu. O nubundu šlapioje pagalvėje. Vargu, ar ji kada greit bus sausa? Kiek daug vienas žodis gali lemti, net neįsivaizdavau niekada. Ech… laikas keliauti, keliauti ten, kur tikriausiai mane supras.
-Sveika.
-Laba.
Mirtina tyla. Supratingos akys žvelgia į mane ir klausia, kas ne taip? O kaip mano siela verkia dabar, bet ar paaiškinsiu aš šį skausmą, juk trūksta žodžių.
-Atrodo jau nebėra prasmės man čia eiti. Ačiū. - Tačiau ji supranta, kad esmė ne ėjime. Pokalbis tęsiasi. Ir kaip niekad pasirodo mano ašaros. Mano ašaros pirmą kartą prie jos. Taip tiesa, man tai labai svarbu, pirmą kartą, aš sugebu būti atvira.
Negaliu patikėti, kad ir ji taip švelniai sureagavo į mane. Toks jausmas, kad apglėbė ir ilgai laikė apkabinus. Laukė su manim tiek, kiek man reikėjo, o paskui sugebėjo ir mane suorientuoti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą