Tą naktį, kai kiti šventė...

Du žmonės vaikščiojo tamsiais takeliais tarp gausybės medžių. Buvo tylu, tik girgždantis sniegas po kojomis. Lipo į kalną, kad galėtų užmatyti toli. Juk sakoma, kad reikia užsilipus ant aukščiausios vietos, reikia sugalvoti norą ir garsiai jį surikti. Ir jie rėkė. Žiūrėjo viens kitam į akis ir linkėjo iš visos širdies ryžto ir atradimų, žadėjo paramą viens kitam.

Tikriausiai, jau persivertė skaičiai. Tolyje aidėjo šūviai, o už medžių tankmės buvo matyti spalvota padangė. Bet jie matė tik šypseną prieš save.

Vaikščiojo apšalusia pakrante, kalbino anteles, stebėjo mėnesieną ir plaukiančius debesis. Žaidė su sniegu ir skaptavo širdeles iš sniego grumstų. Sušalę susisukę sėdėjo prie židinio ir gėrė arbatą, jaukiai klausydamiesi muzikos ir šnekučiuodamiesi apie savo norus ir siekius...

Tai buvo pati gražiausia naktis...