Visad galvojau kaip atsiranda draugai. Turbūt niekad nebūna to tokio tapimo... dažniau viskas eina palengva ir net nepastebi tos ribos. Visur kur yra riba, mes tai įvardinam kaip katastrofą, nelaimę, nesėkmę, siurprizu, sėkme, netikėtumu ir panašiai.Įgijau naują "draugę". Tikriausiai ji jau šalia manęs daug metų, vis tykojo ir sekė mane. Vis pakeldavo ant bangos ir skatindavo siekti, atrodytų neįmanomus pasiekti, tikslus. Negaliu atsidžiaugti, kaip kopiu į stačius kalnus nepailsdama ir skinuosi kelią pro krūmokšnius. Ji kaip angelas sargas...
Bet ne visad ji puiki ir patikima. Būna akimirkų, kai tarsi užtraukia virš manęs juodą debesį ir su pasimėgavimu žiūri kaip aš blaškausi. Nesistengia palengvinti, o tik stebi... Kartais pakiša mintį... Tiksliau skatina ir bruka, o aš kratausi. Bet ar ji teisinga? ar galiu pasitikėti ja? Ji kaip piktas velniukas sėdintis ant peties ir peršantis mintį, kuriai sunku atsispirti, - ji žino mano silpniausias vietas.Taip, dabar žinau, kad tai ji - nematoma "draugė" - LIUSI...
Ar ji man reikalinga?
O kas aš būčiau be jos?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą