vidinis bulius

Bum-bum-bum bum bum -bum bum...

Erzina? - kasdieniška...

Kiek galima su tuo gyventi? - ilgai...

Ar tikrai? - taip, bet ir lašas po lašo akmenį pratašo.

Ar buvai kada nors supykęs? Tiek supykęs, kad norėjosi daugiau niekada to daugiau nematyti? Kai pyktis valdė, kai sakė įsakmiai, ką turėtum daryti, bet vis gniaužei savy ir kiek galėdamas laikei, kad tik neišsprūstų, nors jis suko Tavo akis į aštrius daiktus vis prašydamas juos griebtis. O Tu susikniaubęs laikei save ir tramdei savy nirštantį bulių, prieš kurio akis šmėžavo raudona skraistė. Baisu buvo išleisti, nes aplink jis gali sugriauti viską. Viską sakydama ir turiu galvoje viską: kambarį, santykius, žmogų, pasitikėjimą ir tikėjimą, kasdienybę ir ateitį, o svarbiausia gyvenimą ir gyvybę. Ar buvo taip, kad nenorėjai gyventi, nes bijojai atimti gyvybę kitam?