Pabudau nuo švilpiančio vėjo. Vėjas lėkė baisiniu greičiu. Laužė ir niokojo viską, kas pasitaikė jo kelyje. Lenkė medžius prie žemės, kėlė namų stogus, daužė stiklus, atskyrė žmones. Tačiau aš jau buvau pavargusi ir nepajėgiau atsikelti pažiūrėti pro langą.
Vakar vakare many praūžė škvalas. Dideliu greičiu lėkė mintys, griaudamos ir vėl tik ką atstatytus prioritetus ir norus. Nusinešė viską. Palikdamos vienintelį pėdsaką: "norą nebūti" su daugybe planų ir skolų. Dabar mano viduje vėl styrantys stagarai, o visa kita sumalta ir nublokšta žemyn. Vėl norai ir svajonės pavirto purvu, vėl jas reikės plauti, puoselėti ir auginti. Tačiau visame šiame peizaže viešpatauja "noras nebūti".
Mano taip pat ir vel norai ir svajones pavirto purvu.
AtsakytiPanaikintiDažnai tam,kad viskas stovėtų tvirčiau, reikia, kad nuolaužos sudulėtų ir žemė nusistovėtų...Tvirtas pagrindas, tvirtai ateičiai...
AtsakytiPanaikintitaip sugriuvo... prasideda laukimas, kol viskas sudulės... Tavo tiesa...
AtsakytiPanaikintiTiek daug skausmo keletoje žodžių. Stiprybės.
AtsakytiPanaikinti